Įstaigos žmonės
Vakar vakare pagalvojau, gal reikia aplankyti senelių namuose gyvenančius ir šiek tiek pradžiuginti kažkurį senuką fotografuojant, o po to padovanojant popierinę nuotrauką.
Nemanau, kad ten jie turi daug pramogų, ar turiningai leidžia savo laiką, todėl bet koks naujas žmogus turėtų būti visai smagu.
Nuotrauka be istorijos - neįdomi, o juk kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo istoriją.
Mintyse dėliojausi galimus pokalbiu planus, siužetus, apie ką būtų galima pasikalbėti, ko paklausti.
Kadangi Mažeikiuose nei vieno nežinau, kuris gyventų tuose namuose, tai teko apsilankyti pas administraciją ir prašyti leidimo tokiai idėjai.
Direktorės nebuvo, teko susitikti su pavaduotoja.
Trumpai papasakojau situaciją, ko norėčiau, kaip viską įsivaizduoju, o atsakymas buvo, kad leidimą gali duoti direktorė, kurios šiuo metu nėra.
- Tai gal galima jai paskambinti ir paklausti? - klausiau aš ir bandžiau nepaleisti idėjos.
Pavyko. Nors nežinau kam skambino, bet atrodo, kad pavyko.
- O čia juos lanko kažkas, ar tiesiog gyvena ir viskas?
- Kai kuriuos lanko dažniau, kitus rečiau, kitų visai nelanko. Įvairiai būna. Kai kurie prikaustyti prie lovos, serga, yra neįgalūs. O ar yra skirtumas, kokį fotografuoti?
- Manau kad taip. Tų, kurių nelanko, gali būti įdomesnė istorija, - atsakau aš.
- O kur dėsit tą istoriją?
- Na, manau, pas save į blogą.
- Tada ne, neleisim jums fotografuoti, nes tai yra įstaigos žmonės ir nenorėtume, kad kažkur būtų platinama, - atsakė man ir praradau viltį.
Dar kažką pasakiau, tiksliau nebepamenu ką, ir išėjau.
Eidamas koridoriais išėjimo link, praėjau valgyklą, kurioje sėdėjo įstaigos žmonės. Lyg bevardžiai, beformiai ir neturintys nuomonės.
Patenki į įstaigą, kurioje tavo gyvenimas sustoja, nes atsiranda už tave galvojančių ir visiems duodančių vieną vardą - nuo šiol tu esi įstaigos žmogus. Be eilės numerio, visi vienodi, visi lygūs.
Negirdėjau valgykloje kalbų, tik skambantys šaukštai atsiliepė į mano žingsnius. Kažkuris pakėlė galvą, pasižiūrėjo, o šalia sėdintys dėjo šaukštą į burną.
Užvėręs laukujos duris, mintyse ilgai kartojau "įstaigos žmonės". Man dar ir dabar nesuvokiama, kodėl jie taip izoliuojami nuo menkučio išorės dėmesio, juk yra įgalūs, protaujantys.
***
Apie Loci sužinojau iš Mažeikių Carito. Šiandien tikrai norėjau kažką aplankyti, pakalbėti ir padovanoti popierinę nuotrauką, o gal net padaryti Kalėdas daug malonesnes.
Prisimenant praėjusių metų istoriją, tai pagalvojau, gal ir šiemet reiktų pabandyti. Ne nuperkant butą, gal tik maisto, truputį dovanų.
Loci jau žinojo, kad ateisiu, nes reikėjo sužinoti, ar jis norės su manimi pasikalbėti, ar sutiks nusifotografuoti.
Gyvena vieno kambario bute, kuriame tvarkos kaip ir nėra, nors buto landyne nepavadinčiau. Daug įvairiausių daiktų, bet gal jam jų reikia.
Savo pasakojimą jis pradėjo be jokių mano klausimų. Iš pradžių nelabai pavyko atsekti siužetą, bet po to jau pradėjau gaudytis. Daugiau nei 30 metų gyvena Mažeikiuose ir didžiąją laiko dalį - vienas. Pasakojo apie skyrybas, apie vaikus, kiek jų turi (4 sūnūs ir 5 dukros), kas kur gyvena. Netgi pasakojo, kad gimdykloje priėmė vieną savo vaiką.
Prisipažino, kad yra ūmaus būdo ir kartais tekdavo pakelti ranką, nes nesusivaldydavo.
Mama - jugoslavė, tėvas - rumunas, o pats, iki atvykimo į Lietuvą, gyvenęs Užkaukazėje, vakarų Ukrainoje.
Pats yra muzikantas, groja su klavišiniais, gitara. Nors dabar, dėl buvusio insulto, daug sunkiau groti, ypač su gitara, nes nebevaldo kai kurių pirštų. Sako, M Mol dar paima, D Dur jau nebe.
- Dirbau menedžeriu, pradirbau 7 metus, bet neužrašė nei vienerių metų stažo, dabar dėl to tokia maža mano pensija. Atvežiau į Lietuvą vagoną druskos per blokadą, mineralinio vandens, pats negavau nei cento.
- Tai kaip dabar gyvenate? - klausiu su tokia potekste, lyg norėdamas sužinoti iš kur jis gauna maisto.
- Ateik, pasižiūrėsi kaip gyvenu, - atsako jis man ir nori vestis iš virtuvės į savo vienintelį kambarį.
- Aš tai matau, tik iš ko gyvenate? - lieku sėdėti ant kėdės ir patikslinu savo klausimą.
- Gaunu pašalpą 52 eurus. 30 eina už šildymą iškart, 28 eurai eina "Tavo pastogei" (butus administruojanti įmonė Mažeikiuose, aut. past.), tai kiek man liks? Šūdas.
- 4 eurai, - atsakau.
- Cha, i to gerai (jaučiamas stiprus rusiškas akcentas kai kuriuose žodžiuose, aut. past.), - su tokia nevilties šypsena atsako jis man. Telefoną dar papildysiu, nes kai mane surakina po insulto, man reikia paskambinti. Kartais atsikeliu iš ryto ir balsas prapuolęs, veido negaliu pajudinti. O dar podagra man. Greitoji kieme jau ne kartą stovėjo, būna spaudimas 260, tai jie numuša iki 160 ir viskas. Sako, kad gulėčiau čia, jei mirsiu čia, tai mirsiu neveža manęs į ligoninę.
- Aha...
Apsidairau dar kartą namuose, matau šalia stovintį dviratė, akumuliatorius ant žemės padėtas, bėgioja mažas šuo, vardu Titiko. Jei šaukia jį pas save, tai sako "Titiko, ateik pas tėtį".
- Va taip ir gyvenu, - sako man Vasilij. Užtat kaimynus gerus turiu, atneša sriubos, pavalgyti. Su visai gerai sutariu, maisto nuperka.
- O ko tamstai dabar reiktų labiausiai?
- Aš nieko neprašau, tai ne mano prigimčiai, kas ką duoda, tas gerai, o aš nieko neprašau. Va, per Kalėdas, per Velykas susirenka kaimynai, padainuojam ir viskas, tada eina namo. Visi taip draugiškai. Esu tikintis, pavalgau ir meldžiuosi, dėkoju Dievui už maistą, vakare padėkoju, kad pragyvenau šią dieną.
Vėliau vartė savo nuotraukų albumus, rodė savo savo jaunystės nuotraukas, kaip atrodo įvairiuose šventėse, kuriose grojo. Ir jis tikrai atrodė solidžiai!
- Kaip matau, elektros dar neatjungė, - sakau aš. Buvo minėjęs, kad jau turi nemažai skolų.
- Oj, elektrą aš moku iš paskutiniųjų, jei man ją atjungs, aš iš proto išeisiu jei televizijos nepažiūrėsiu. Dujoms turiu mažą balioną, vandens neatjungia. Pas mane namuose nebūna daugiau nei 13'C šilumos. Dabar sutvarkė kaimynai langą, tai daugiau 15'C nebūna.
Surenku butelius, gaunu 1 eurą, perku loterijos bilietą, gal pasiseks, žinai, būna, kad pasiseka. Laimėčiau, pirkčiau šlipsą, labai mėgstu. Dar dantis susidėčiau, turiu tik vieną dantį.
- Tai kaip kramtote?
- Per mėsmalę viską malu. Va, kaimynas padarė, kad galėčiau pasidėti, tai susimalu maistą ir valgau.
Dar 12 metų buvau darbo partijos narys, po to sakau, kad nebegaliu jums daugiau mokesčių mokėti. Grojau per Darbo partijos suvažiavimą, nesumokėjo. Kiti gavo po 2 tūkstančius, o man nesumokėjo. Vakare ėmiau ir išvažiavau, sakiau fuck you.
Tokia yra 65 metų Loci istorija. Sakė, kad jį užmuštų, jei pasakytų, jog yra Vasilij, nes tai rusų vardas. Niekas gyvenime nėra jo vadinęs Vasilij, tik Loci ir viskas. Su pavarde Bota. Ne įstaigos žmogus.
