Kuomet manęs paklausdavo, ar ateityje bus panašių projektų, aš atsakydavau, kad ne. Priversdavau klausiantįjį nusistebėti ir šiek tiek sutrikti, galbūt nusivilti. Mano paaiškinimas yra labai paprastas - kiekvienas žmogus turi daryti tai, kas jam paskirta, kam jis turi talentą, ką jis geba daryti geriau nei kiti.
Nemanau, kad man yra skirta rūpintis kitais, padėti jiems ir parodyti kaip reikia gyventi. Netgi šioje istorijoje aš nebuvau gelbėtojas. Aš buvau administratorius, kuris sukoordinavo visą procesą, kad jis pasibaigtų laimingai. Galbūt dar labiau patobulinau tuos gebėjimus, įgijau šiek tiek daugiau patirties.
Jei žmogus daro tai, ką jis geba geriausiai, tuomet darbo rezultatas būna akivaizdžiai geresnis nei tų, kurie neturi pašaukimo. Todėl aš ieškojau, kas galėtų suvedžioti santechniką, padaryti remontą, apdailą. Aš to negebu ir manau, kad man nereikia gebėti. Geriau tegul viską padaro žmogus, kuris žino ir supranta, kaip tą padaryti.
Jaunuoliai, nedarykite klaidų pasirinkdami savo studijų kryptį. Po to bus sunku jas atitaisyti. Eikite ten, kur yra jūsų, imkite tai, kas yra jūsų.
Mano moto buvo - aš neišgelbėsiu viso pasaulio, bet vienai šeimai padėti galime.
Ir jei rašydavote, kad valstybė turi rūpintis, socialiniai darbuotojai, o ne Facebook'e rinkti lėšas ir taip padėti, tai jūs esate neteisūs.
Valstybė rūpinasi ir padeda, bet visur ir visada yra riboti ištekliai. Jei būtų tik 3 šeimos viename mieste, kurioms reikėtų pagalbos, jos gautų ne tik socialinį būstą, bet ir namą padovanoti nebūtų gaila, nes juk tik 3 šeimos.
Bet panašiai, daug blogiau, gyvenančių yra labai daug. Nesuskaičiuojamai daug, todėl kiekvienai šeimai padėti yra be galo sunku. Tam reiktų dešimtimis kartų daugiau lėšų ir resursų, kad visi turėtų kur gyventi, kad ant galvos nelytų ir pro stogą nevarvėtų, kad mažamečiai būtų motyvuoti mokytis ir siekti savo tikslo.
Tiesiog, tokių šeimų yra per daug. Dabar jau - viena mažiau. Tikiuosi, kad ilgam.
Emociškai sunkiausia man buvo susitaikyti su mintimi, kad niekas labai greitai nevyksta.
Iš pradžių galvojau, kad suteikus visas galimybes, jiems nebebus noro atsigręžti atgal. Lyg sužeistam paukščiui sutvarkius sparnus, jis pakyla, apsuka kelis ratus aplink tave, taip padėkoja ir išskrenda ieškoti savo laimės.
Šiuo atveju reiktų labai ilgo ir intensyvaus darbo su šeima, kad ji suprastų, jog nuolatinis laukimas, kada kažkas padės, kada gausi dar vieną nemokamą maisto davinį, nėra tas gyvenimo džiaugsmas, kurio daugelis iš mūsų siekia. Ir niekas kitas, tik tu pats gali savo gyvenimą padaryti geresnį. Niekas kitas neprivalo tavimi rūpintis, tik tu pats.
Jei žmogus gebėtų suprasti, kad tik jis pats kaltas, kad šiandien negavo darbo, tada būtų lengviau. Darbdaviui nereikia žmogaus, kuris nieko negeba. Visų pirma pats turi gebėti, tada atsiras tokių, kuriems reikės tavo gebėjimų ir dar sumokės už tai.
Todėl visų pradžių pradžia esi pats tu ir nuo savęs pradėk, ne nuo kitų. Tu gyveni blogai, nes nesugebi geriau gyventi.
Princai ir princesės neatjoja, neduoda tau pinigų ir nesako, kad būki mano meile, aš tau dovanosiu viską. Muilo operos džiovina žmonių smegenis.
Jei pas tave atjojo, tada sveikinu, tu laimėjai loterijoje. Tik tokie atjojantys greit išjoja kitur.
Aš nesu specialistas ir man sunku suprasti tokius atvejus, kada edukacija yra patraukiama į šoną, nes ji, čia ir dabar, neduoda apčiuopiamos naudos, t.y. maistas ant stalo, keli eurai piniginėje.
Man tai yra kritinė situacija, kuri surakina rankas už nugaros. Tada viskas sugrįžta prie jau išsakytos mintis - niekam nereikia tuščio žmogaus.
Čia tenka susitaikyti su mintimi, kad upės tekėjimo vagos nepakeisi, net jei dėsi labai daug pastangų.
Mergaitės - dar tik sraunūs, siauri upeliai, kurių tekėjimo kryptį dar galima pakeisti. Tik gaila, kad tie upeliai vis tiek įtekės į ta pačią upę, kurios vanduo nėra sraunus, o dar ir dumblinas.
Užtvenkti jų nėra gebančių, ką jau bekalbėti, kad vanduo nutekėtų į kitas upes, kur vanduo šviesus, kur plaukioja žuvys ir purvo mažai.
Keistas jausmas buvo viduje, kada turėjau dvi gyvenamąsias vietas. Lyg tuo metu tavo, bet ir ne tavo.
Atvažiuoji, bandai pamatyti, kas per žmonės gyvena, kaip vyksta gyvenimas aplinkoje, kuri skiriasi nuo tos tikrosios gyvenamosios vietos. Nors kaimynystė nėra stebuklinga, bet tai anaiptol nėra kliūtis. Jei tavo durys užrakintas ir neatversi bet kam, gali belsti kiek kas nori, tu tapsi neįdomus ir nereikalingas.
O jei įsileisi vieną kartą, antrą kartą ateis nepasibeldęs. Ne tik į namus, bet ir į gyvenimą.
*
Aš galvoju, kad pabandyčiau pradėti panašų projektą tik vieninteliu atveju: šeima turėtų gyventi nepasiturinčiai, žalingų įpročių nebūtų, o joje būtų vaikinas/mergina, kuris baigia mokyklą, gerai mokosi, yra talentingas, bet šeima negali išleisti jo mokytis, nes neturi tam pinigų.
Tada tikrai padaryčiau viską, kad tas žmogus galėtų studijuoti tai, ką jis nori, kad turėtų kur gyventi, už ką gyventi ir nereikėtų graužti savęs, jog jo talentas žlunga, nes tėvai neturėjo pinigų jo mokslui.
Jei įmonės susirenka studentus ir moka jiems už mokslą, kad po to galėtų dirbti jiems, tai būtų galima vėl suorganizuoti pagalbą ir surinkti pinigų, kad žmogus galėtų mokytis.
Jei žinote tokių, praneškite, o galbūt pats toks (-ia) esi, parašyk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą