2014 m. kovo 29 d., šeštadienis

Barbados. Travel photos



Manau, kad tikrai be reikalo yra pavydima žmonėms, kurie keliauja. Ypač jei pavydi tie, kurie tuo metu dirba ir neturi laiko, kada galėtų pagalvoti apie atostogas ir keliones. Priežastis yra labai paprasta – jie dirba ir žino, kad už tai gaus atlyginimą, o ką daryti freelanceriui, kuris keliauja vietoj to, kad kažką sukurtų, ar dirbtų darbą, už kurį gautų pinigus. Žinoma, čia tik vienas kraštutinumas, nes tikrai daug tokių freelancerių, kurių darbas nepriklauso nuo vietos, kurioje jie yra. Gali kurti ten, kur turi kompiuterį ir internetą. Arba kažkas sėdi ofise, dirba nemėgstamą darbą ir dėl to tikrai pavydi kiekvienam keliautojui jo laisvės jausmo. Atminkit, kiekvienas malonumas kainuoja, todėl reikia sumokėti tą kainą, vienaip ar kitaip. Net ir čia nieko nebūna nemokamo.


Aš padariau tik vieną jo nuotrauką, nes jis jautėsi nepatogiai fotografuojant, bent taip man atrodė


Aš visiems sakau, kad keliaudamas aš neuždirbu nieko. Tik išleidžiu. Dažnai sugrįžęs nežinau ar bus už ką sumokėti mokesčius, nes visą tą laiką, kol esu ne namuose, aš nedirbu.


Toks debesuotumas buvo porą dienų

Kaip visada, keliauju tik su minimaliais resursais, kad papildomai nereiktų tampytis viso svorio ir nebūtų nepatogumų. Viena kuprinė ir viskas. Bet čia buvo smagumas. Klausimas: kaip Thomas Cook oro linijos žiūri į 5kg kuprinę, kurią galima neštis su savimi. Aišku tik viena, kad mažas svotis reiškia tik tai, kad už viską reikia papildomai mokėti. Jei norėsi valgyti kelionės metu, maitinimas kainuoja ir jį reikia užsisakyti, papildomas bagažas kainuoja, taip pat kainuoja visi kiti dalykai, kurie susiję su patogumu, t.y. akiniai, pro kuriuos matai nuogas stiuardeses ir stiuardus, galimybė atsisėsti šalia neknarkiančio keleivio ir pan.


Žvejys

Po vienos dienos pasivaikščiojimo Manchester, kitą dieną skrydis. Na ką, check-in. Ateinu su kuprine, klausia ar bus bagažas, sakau, kad ne, toliau suvedinėja į kompą duomenis, o tada paprašo uždėti pasverti kuprinę. Shit. Uždedu, o ten šviečia 13kg. Ką nori, tą daryk, bet turi būti 5kg, man sako aptarnaujanti mergina. Išimu kompą, uždedu sverti, 9kg. Bliamba, išimu kelis maistus, uždedu sverti, 8kg. Kas čia per nesąmonė, aš jai sakau, tiek išėmiau, o vis tiek tiek daug sverai. Kuprinėje realiai buvo likę keli skudurai ir dar  kažkas. Ai, sakau, einu ką nors sugalvosiu. Suplėšo mano boarding pass ir paleidžia.


Pakrantė
Na ką, new chalange. Lauke ant savęs užsikabinu fotiko body, lauke palieku maistus, dar kažką įsikišu į kišenę ir vėl einu bandyti laimę.
Ten buvo daug tų, kurie išduoda boading pass, bet aš ėjau prie trumpiausios eilės, nors ir ne mano skrydis ten buvo. Šį kartą ne pas tą pačią papuoliau, pas jos kaimynę. 

Uždedu ant svarstyklių, **** **** * ** * * , nusikeikiu mintyse, sveria 8kg. Iš kut? Gerai, kad pirminio svorio nematė ta motera, staigiai nuėmiau kuprinę nuo svarstyklių, ištraukiau kompą, pasidėjau šalia kojų ir laukiu kas bus. Motera žiūri ir nesupranta, matyt, jai rodo, kad man boarding pass jau išduotas. Tai aš jai ir sakau, kad buvau prieš tai, bet dėl svorio nepraėjau (sumoki papildomai 70 svarainių ir nebūtų problemų dėl svorio). Ji sako – uždėk kuprinę. Uždedu, o ten 5.9kg. Nop, netinka, mažink svorį. Ką mažinti, juk tik 900g. Gal turi skysčių kokių? Ne. Vėl tikrinu kuprinę, o ten randu užrašų knygutę, ją išimu ir tada ji man sako, kad ok. Gaunu boarding pass, grįžtu į lauką, susirenku  viską, ką ten palikau, susikraunu į kurpinę, vėl ją padarau 13kg ir sėkmingai keliauju toliau per apsaugas iki vartų.


Šiauriausias salos taškas, čia prasideda Atlanto vandenys ir baigiasi Karibų jūra

Thomas Cook lėktuvai Airbus A330 man pasirodė labai panašūs su Ryanair, tik vietos daugiau kojoms (šiek tiek) ir sėdynė lyg gali atsilenkti, bet man nepavyko to padaryti. Visa kita – labai panašu, kelionės komfortas minimalus. Jo kylimas man pasirodė labai garsus, pagalvojau, gal pagaliau kažkas atsitiks ir kokia techninė kliūtis sutrukdys pasiekti tikslą numatytu laiku. Labai gaila, bet tas nenutiko. Šalia sėdėjusi mergina nusisuko nuo lango (nors ne prie jo sėdėjo), užsimerkė ir sunkiai kvėpavo.





Animal Flower Cave

Harrison's Cave

Flower Forest

Jau rašiau, kad atrodo, jog prieš patenkant į senelių namus, kiekvienas turi padirbėti stiuardu arba stiuardese tose oro linijose, nes aptarnaujančiųjų amžius tikrai buvo gerokai arti 50-60 metų. Man kažkaip nejauku žiūrėti į jų dirbtines šypsenas, kada jie bendrauja vieni su kitais ir šypsosi iki ausų, nors žinai, kad nori kuo greičiau vienas kitą pasiųsti toli toli. Nufotkinau įgulą, kažkas užmatė, priėjęs stiuardas paklausė kodėl tą padariau, kur dėsiu foto ir pan. Pasakiau, kad dėl blog‘o tą darau, tai jis paplekšnojo per petį ir nuėjo. Pasirodo, kad dėl  saugumo priemonių, negalima fotografuoti paslapčia lėktuve, bent man taip paaiškino. Beveik 9 valandos skrydžio ėjo labai lėtai. Labai. Jaučiu, kad tai buvo vienas labiausiai kračiusių skrydžių, gal ir kituose kratydavo, bet tuomet miegodavau ir nieko nejusdavau. Buvo vienas nutūpimas St. Lucia saloje, po to 25min skrydis ir galutinis nutūpimas Barbados saloje.



Tokių salų oro uostai tokie, kad atrodo, jog kai kurių įžymių žmonių vilos yra didesnės, tik prie jų nestovi Boeing ar Airbus. Bet nuo to tik geriau, nereikia niekur klaidžioti, greit randi kur nueiti.

Muitinė praeita tvarkingai, be jokių kliūčių, pagaliau laisvė ir šiltas oro gurkšnis. 

Ši sala ypatinga tuo, kad iš ji nėra vulkaninės kilmės. Kitos salos, kurios yra netoliese, yra vulkaninės kilmės. Barbados – labiausiai į rytus nuo Karibų jūros, nutolusi sala.

Kadangi pernai buvau Seišelių salose, tai išėjęs iš oro uosto pagalvojau, kad sugrįžau į Seišelius. Daug kas buvo labai panašu: žmonės, mašinos, gamta. Net autobusų stotelėje pamačiau, kad autobusai tokie patys kaip Seišeliuose. Britų kolonijos daro savo. Greitas paklausimas kur man išlipti, kad rasčiau nakvynės vietą, vietinių pagalba ir valio, aš jau ten, kur gyvensiu visas dvi savaites. 

Oistins miestelio pakrantė

Oistins miestelio pakrantė

Oistins miestelio pakrantė

Oistins miestelio pakrantė

Oistins miestelio pakrantė

Oistins miestelio pakrantė


Pirma diena ir visos instrukcijos apie vietinį transportą, kaip mokėti, su kuo važiuoti ir pan. Tai važiuoti su vanbus (mikruškės) yra daug smagiau. Muzika kala visu garsu, mažai vietos, sustoja bet kur. Beje, čia skirtumas nuo Seišelių. Ten važiavo tik mėlynieji, dideli autobusai, čia bent trys rūšys jų yra: vanbus, mėlynieji ir dar geltonieji.
Vaikštant po miestelius visada norisi pasisveikinti, ar linktelti galvą, sutikus baltąjį. Visi lyg ir pažįstami, lyg ir savi žmonės. Juodukai irgi sveikinasi, matyt iš tingėjimo. Toks mandagumas visai maloniai užkrečia ir nevargina.



O pasižiūrėjus ir tuos britus, vokiečius, kurie čia atvažiuoja paatostogauti, tai atrodo, kad jiems tai yra didžiulė kančia, nes vos juda ir kruta, kol pasiekia barą, ar paplūdimį.
Pirmas dienas susidėliojau taip, kad daugiau vaikščiočiau ir žiūrėčiau iš ko viskas padaryta, o tik po to važinėti po vietas, kurias būtų įdomu pamatyti. 

Pasivaikščiojimai buvo su vietinių merginų pafotkinimais ir įdomių žmonių paieškomis. Jie turi parlamentą, kuris yra tarp seniausių trijų parlamentų pasaulyje (nesu tikras dėl to, moksliniuose leidiniuose netikrinau). Dar vienas varginantis skirtumas, tarp Seišelių ir Barbados – pastarojo labiau išvystyta klientų medžioklė. Tau nuolatos tam tikrose vietose siūlys taksi, daugiau žmonių, kurie kažką parduoda bei labai daug aukštos klasės prekės ženklų parduotuvių. Nesuprantamai daug. Ten galima atsivėsinti, nes veikia kondicionieriai.



Iš pradžių ten buvo karšta, bet po to priprantama ir visai gerai. +26‘ dieną, o naktį nukrenta iki +24‘. Jei guli saulėje, tai kepina gerai, be kremo galima sėkmingai susideginti. Buvo daug debesuotų dienų, tačiau lijo vos vieną dieną, kitomis buvo labai trumpi lietūs. 
Kainos visai normalios. Seišeliuose daug brangiau. Restorane galima pavalgyti už 130Lt, maisto produktai kiek brangesni nei Lietuvoje, nors jų pasirinkimas labai menkas. Geriausia valgyti ant greitųjų pagamintus pietus prie paplūdimių, jų kaina nedidelė, visai skanu ir užkemši skrandį, daugiau apie nieką galvoti nebereikia. 


Vietiniai gyventojai, vyrai, plaukus augina nuo gimimo ir dredus suka aplink galvą, nešioja viską tokiose megztose kojinėse. Moterys panašiai, tik vietoj dredų – kasytės. Daug reklamos apie saugų vairavimą ir gyvybių išsaugojimą, bei saugų seksą. Nudistų paplūdimių nėra, bet visi paplūdimiai yra vieši ir prieinami. 



Vežiausi M-1 maikę vien dėl to, kad būčiau lengviau atpažįstamas lietuviams. Ir tas triukas suveikė, pagal ją mane pažino lietuvaičių pora, kuri gyvena Londone ir atvyko čia pailsėti. Taip susipažinom, pailsėjom, po to nemažai pakeliavom po salą drauge. Pabuvau šiek tiek gidas jiems, parodžiau ką jau esu matęs, taip pat turėjau patogų žemėlapį telefone, tai nereikėjo naviguoti žiūrint į popierinį. 



Paskutinės trys dienos buvo skirtos deginimuisi. Šiek tiek apskrudau. Visai gerai, užteks iki vasaros. 
Mano skrydis beveik sutapo su kolegų lietuvaičių skrydžiu, tik jie su Britų oro linijomis skrido ir į Londoną, o aš į Manchester su Tomo Kepėjo oro linijomis. 

Paskutinis skrydis buvo su Wizzait. Doncaster oro uoste buvo taip, kad vienas lenkas sugebėjo taip garsiai klausytis muzikos ausinuke, kad neišgirdo 6 savo pavardės šaukimų lipimui į lėktuvą, nes jis laukė ne prie savo vartų. Pasirodo, jei salėje yra dveji vartai, prie jų monitoriai su skrydžio informacija, vis tiek galima laukti eilėje, kur stovi lietuviai ir skrenda į Vilnių, o ne į Poznanę ar kur tais. Kada niekur nerado to lenko, ėjo per lietuvių eilę ir klausę, ar nėra kažkokia Mazhinzchko Zabrezhnewichz. Nesugebėjo prisipažinti, kad jis ten yra. Tiesa, iš pradžių šaukė vyrą ir moterį, Tai mačiau, kad moteris nubėgo ir įlipo, o tas gražolis liko. 
Tai va, stojau aš į eilės galą ir žiū, kad sako lenkui, jog tavo lėktuvas va ten, jau vartai uždaryti, trapas patrauktas, jis pasiruošęs kilti. Nežinau kaip viskas baigėsi, taip pat nežinau kaip baigėsi su lietuviu, kurio neįleido į lėktuvą, nes buvo per daug girtas. Jam kažkas skambina, o jis: - karoč, 3,14zda man, bl** neįleido į lėktuvą manęs.


Vilnius. Lietuva, Marijos žemė.
Keliaukit žmonės, nes pasaulis mažas, o jame vyksta didūs dalykai. Jei turite kokių klausimų, mielai atsakysiu. Komentarai prieinami, tad komentuokite.