2015 m. sausio 28 d., trečiadienis

Kaip teisingai pasirinkti vestuvių fotografą?

Pabandysiu sudėlioti kelis akcentus, kurie galėtų padėti renkantis ir nesuklysti pasirinkus vestuvių fotografą.

Dažnai galvojama, kad kaina nėra pagrindinis rodiklis, tačiau nuo jos reiktų pradėti. Jei norite kuo pigiau, tuomet neverta skaityti viso teksto, nes lemiamas veiksnys bus kaina, todėl vertinsite tik ją ir nieko daugiau. Atminkite, vestuvės vyksta vienintelį kartą gyvenime, todėl niekas nebus pakartotą antrą kartą ir jei kadras nepavyko, jis jau prarastas. Brangūs ir geri fotografai akimirkų nepraleidžia.

Žinote kiek galite sau leisti, tada orientuojatės į tą kainos ribą ir renkatės fotografą.
Tie fotografai, kurie mano, kad fotografuoja gerai ir dėl to už savo darbą prašo didelę sumą, atkris, nes jie nesugebės konkuruoti su tais, kurių darbai yra verti kelių tūkstančių, ar dar daugiau.

Taigi, turite tam tikras ribas, nuo žemiausios iki aukščiausios. Gali būti, kad žemiausios dalies bus daugiau, tačiau orientuokitės į vidurį to intervalo, arba aukščiau. Nes, kaip jau sakiau, kuo didesnė suma, tuo mažiau bus tokių, kurie galvoja, kad jie tiek verti, nors darbai atrodo ganėtinai paprastai ir nesukuriantys sumokėtos kainos įvaizdžio.

Kai jau žinote, kiek galite išleisti fotografui, tada žiūrite kas yra jūsų mieste. Geriausia rinktis iš savo miesto, taip išvengiama papildomų išlaidų, fotografas žino tam tikras to miesto vietas, kur galėtų gražiai pafotografuoti. Nebent esate ne iš didžiųjų Lietuvos miestų, tuomet jau reiktų žiūrėti plačiau ir samdyti ne pagal miestą. Mažesniųjų miestų fotografai, ypač vyresnės kartos, daugiau dirba šabloniškai ir kūrybingumo į visą procesą neįdeda tiek daug, kiek jaunesnieji. Šio pasakomi netaikau visiems, bet tokia tendencija tikrai yra.
Dabar tas etapas, kada reikia susirasti tą patį pačiausią ir nuspręsti, kad jis bus fotografas.

Galite pamėginti forumuose susirinkti kelis kontaktus. Efoto, wed.lt, didysisvestuviukatalogas.lt ir t.t. - didelės bendruomenės ir jose labai daug stiprių fotografų.
Dar vienas svarbus kriterijus, kuris priklauso nuo jūsų - žinoti ko norite. Kažkiek esate kalbėję su kitomis poromis, žinote, ką jie gavo iš fotografo, arba skaitant įvairius atsiliepimus pastebėjote, kokie dažniausiai būna fotografų paslaugų komplektai ir ką jie atiduoda užsakovams.

Taigi, jau du dalykus turite žinoti - kainą ir ką norite gauti.
Dabar galime pridėti ir trečiąjį - ko nenorite.

Maždaug įsivaizduojate stilių, kuris jums priimtinas, taigi, peržiūrint kitų darbus, pasižiūrėkite kaip viskas atrodo, palyginkite kelis to paties autorius pateiktus albumus, tada pamatysite, ar stilius panašus, ar yra kažkokių tendencijų, kaip atrodo nuotraukų apdirbimas, kiek yra režisūros, kiek stengiamasi kuo natūraliau pateikti visą vestuvių procesą ir nuotraukas, jų spalvas, akcentus. Žinokite, ar patinka daugiau juodai balta fotografija, nes tikrai yra fotografų, kurių darbuose dominuoja juodai baltos nuotraukos, spalvotų būna mažiau. Pasižiūrėkite į spalvas, kiek jos yra tikroviškos, ar nebūna geltonai žalio dangaus, raudonai violetinės žolės ir panašiai. Atmetu argumentą, kad tai visai gerai, čia nieko blogo. Aš gamtoje tokių spalvų dar nesu sutikęs.
Būtinai pasižiūrėkite, ar nėra taip, kad visuose albumuose viskas tas pats, tik veidai keičiasi. Tas labai gali būti būdinga mažesnių miestų fotografams, kurie atkalę kelias pozas ir visus 15 metų dirba ant to.
Pasidarykite sąrašą, į kurį kelsite peržiūrėtus pasirinkimus: Tinkamas, netinka, galbūt.

Kuo daugiau peržiūrėsite, tuo lengviau taps atsirinkti ir vis siaurinti tą sąrašą iki vos kelių, jums labiausiai tinkančių variantų.
Jau: žinote kiek sumokate, žinote ką norite gauti, žinote ko nenorite, turite kelis realiausius pasirinkimus.

Dabar apžiūrėjote tik darbus, todėl grįžtate prie labiausiai patikusių ir pasižiūrite ką gausite už suplanuotą sumą. Kadangi tai turėtų būti fotografas ne už 150 eurų, tai spėju, kad akcentuoti nuotraukų skaičiaus nereikia, nes jie jau turėtų dirbti į kokybę, ne į kiekybę. Manau, kad bus pridėtas albumas, ne tik diskas su nuotraukomis. Eidami susitikti su fotografu, pasižiūrėkite į albumų variantus, kokia jų kokybė, kaip sudėliotos nuotraukos, kiek jų ten yra (albumo kaina turėtų priklausyti ne nuo nuotraukų skaičiaus jame, o nuo puslapių skaičiaus), ką prideda papildomai prie to. Jei vestuvės, kurių pavyzdžius rodo, vyko senokai, paprašykite naujausių darbų. Jei turi fotofilmų, tegul duoda nuorodas į jas, arba pasižiūrėkite kelis pas fotografą studijoje/namuose/kavinėje su kompu. Netikėkite argumentu, kad geriausių darbų negali rodyti, nes neleido užsakovai, arba net ne geriausių, o, tarkim, fotofilmo. Yra tokių užsakovų, kurie nenori, kad jų darbai būtų rodomi kitiems, bet jei tai profesionalus fotografas, iš keliasdešimties vestuvių per metus, tikrai bus tokių, kurie leis parodyti (čia, jei būtų toks atvejis).

Pokalbio metu, susirašinėjant, paklauskite, o gal ir sutartyje apibrėžta, kas būtų, jei fotografui liga, kitas atvejis ir jis negalėtų dalyvauti, kas tada fotografuotų. Jei nurodytų į kitą fotografą, pasižiūrėkite jo darbus.

Paskaitykite komentarus internete apie pretendentus. Tikėkite tik argumentuotais komentarais. Tokie "buvo viskas faina, labai patiko" yra nieko verti, nes nieko jais nepasakoma. Jei surasite neigiamą nuomonę, pasiimkite ją, jei susitiksite su fotografu, paklauskite, ar būna kažkokių keblių situacijų, kokie sprendimai.

Būtinai pasirašykite sutartį. Ir jame turi būti grafos apie atsakomybę, jei bus vėluojama atiduoti darbus. Vėluojančių būna ir tai dažna praktika. Todėl apibrėžkite konkrečiai, kiek kainuos kiekviena vėlavimo diena. Būtinai. Tai įpareigos fotografą darbą atiduoti laiku.
Jei fotografas sako, kad turi geresnių nuotraukų, bet jų rodyti negali, tai yra sapalionės. Koks verslininkas reklamuotų savo paslaugas rodydamas prastos kokybės produktą? Jei kažko nepasako, jaučiate, kad slepia, vadinasi tokį verta nurašyti.
Jei pastebite, kad primygtinai siūlo savo paslaugas, nuleidžia kainą, vadinasi vėl kažkas už to slypi. Jei fotografas yra geras, jam nereikia versti žmones jį rinktis.


Fotografo pasirinkimui neskirkite vienos valandos. Tam tikrų visas savaitgalis, ar keli vakarai. Kiekvienam etapui: nuo susidėjimo į sąrašą, po to atmetimo iki bendravimo su fotografu.

2015 m. sausio 14 d., trečiadienis

Bendraujantys ir nebendraujantys

*
Kadangi manęs kelis kartus prašė parašyti apie tai, o seno teksto nerandu, tai dabar naujas ir su šiokiais tokiais papildymais.

Nėra nei bendraujančių, nei nebendraujančių žmonių. Aš manau, kad yra tik tie, kurie turi ką pasakyti ir tie, kurie neturi ką pasakyti. Viskas.
s, kurie turi ką pasakyti. 

Šnekantys labai dažnai užgula ausis, ypač tokie, kurie nuolatos kažką burba, lyg taip reikalaudami dėmesio. Aš manau, jei jau pradėjai šnekėti, sugebėk kažką pasakyti. Nieko nėra baisiau už tuščias kalbas. Labai dažnai mūsų radijas yra toks. Kalba, kažką šneka, bet nieko nepasako.

Pūsti miglą labai lengva, čia ta grupė žmonių, kurie daug šneka, bet nieko nepasako. Jei pabandai suvokti, apie ką buvo kalba, to neįmanoma padaryti, nes mintys jiems šokinėja, bando parodyti, kad apie viską nusimano, bet realiai suvokimo nėra ir pati kalba tampa lyg sukarpytas popieriaus lapas - nei gražus karpinys, nei gražus popieriaus lapas. Prie tokių žmonių geriau tylėti ir nieko nepasakyti, bet bandant klausytis, ką jie pasakoja, galima šypsotis ir galvoti, kad geriau jau jis patylėtų, o neatrodytų kvailai prieš kitus.

Bendravimas ir turėjimas ką pasakyti - čia aukščiausias laipsnis. Mintys ateina iš suvokimo, suvokimas ateina iš patirties, o patirtis atsiranda iš veiklos. Vien tik gulėjimas ir kvailų skaitalų vartymas neduoda veiklos. Tai smegenų džiovinimas ir bandymas iš oro susikurti minčių ir idėjų komfortą. Taip neveikia.

Perpasakojimas kitų istorijų yra tas pats, kaip pasakojimas apie tai, ką tu galėtum padaryti, bet nenori, nes tingi. Galėtum geriau už kitus nupiešti, greičiau nubėgti, brangiau parduoti, bet tu tuo neužsiimi, nes turi geresnės veiklos, t.y. perpasakoti ne savo istorijas ir taip būti protingu bendraujančiu individu. Dar kartą sakau stop ir tai neveikia.

Pradedam iš naujo: bendraujantis ir turintis ką pasakyti semiasi patirties iš to, ką jis kasdien veikia, ką naujo pabando, ką skaito, ką mato. Čia yra ta organinė statybinė medžiaga visoms istorijoms, kurios įdomios, kurios spalvotos ir smagios klausytis. Jei yra veikla, vargais negalais turi atsirasti patirtis ir suvokimas, dėl ko tą darai ir ką tau visa tai duoda. Išmoksti suprasti ir vertinti, įsisąmoninti. Iš suvokimo atsiranda mintys, kurias gali pasakoti kitiems.

Man atrodo, kad daug įdomiau klausytis istorijų iš tų, kurie keliavo, kurie pamatė, kurie perskaitė, kurie patyrė ir palygino savo potyrius, įvertino. Taip atsiranda minties grynumas.
Bendraujantis ir turintis ką pasakyti niekada nepritaps prie tų, kurie bendrauja, bet nieko nepasako. Tiesiog jų erdvės nėra tapačios. Lyg vaikščiodamas ant žemės bandytum prisišaukti tuos, kurie skrenda lėktuve. Gal todėl kai kurie žmonės nepatogiai jaučiasi eiliniuose giminės pasisedėjimuose, kuriuose yra kvailos kalbos apie kaimynus, apie kitus, kas ką girdėjo ir ką dar reiktų apkalbėti, sukuriant nebūtas istorijas ir įpinant į jas gyvus žmones.

Niekas taip neilgina gyvenimo, kaip bendravimas su protingais žmonėmis. Tada turi į ką lygiuotis, tada gali palyginti savo patyrimus ir supratimus. Palyginimai tampa sodrūs ir apčiuopiami, tokie, su kuriais gali stoti į bet kokį mūšį, net prieš tuos, kurie turi užtaisytą ginklą.

Aš vengiu kalbančių, bet nieko nepasakančių žmonių, aš bijau su jais kalbėtis, nes labai greit nerandu bendros kalbos. Man atrodo, kad kiekvienas jų ištartas žodis mano gyvenimą sutrumpina bent valandą. Vienas žodis - viena valanda. Aš tiek dar negaliu mokėti.
Linkiu teisingo bendravimo.