*
Kadangi manęs kelis kartus prašė parašyti apie tai, o seno teksto nerandu, tai dabar naujas ir su šiokiais tokiais papildymais.
Nėra nei bendraujančių, nei nebendraujančių žmonių. Aš manau, kad yra tik tie, kurie turi ką pasakyti ir tie, kurie neturi ką pasakyti. Viskas.
s, kurie turi ką pasakyti.
Šnekantys labai dažnai užgula ausis, ypač tokie, kurie nuolatos kažką burba, lyg taip reikalaudami dėmesio. Aš manau, jei jau pradėjai šnekėti, sugebėk kažką pasakyti. Nieko nėra baisiau už tuščias kalbas. Labai dažnai mūsų radijas yra toks. Kalba, kažką šneka, bet nieko nepasako.
Pūsti miglą labai lengva, čia ta grupė žmonių, kurie daug šneka, bet nieko nepasako. Jei pabandai suvokti, apie ką buvo kalba, to neįmanoma padaryti, nes mintys jiems šokinėja, bando parodyti, kad apie viską nusimano, bet realiai suvokimo nėra ir pati kalba tampa lyg sukarpytas popieriaus lapas - nei gražus karpinys, nei gražus popieriaus lapas. Prie tokių žmonių geriau tylėti ir nieko nepasakyti, bet bandant klausytis, ką jie pasakoja, galima šypsotis ir galvoti, kad geriau jau jis patylėtų, o neatrodytų kvailai prieš kitus.
Bendravimas ir turėjimas ką pasakyti - čia aukščiausias laipsnis. Mintys ateina iš suvokimo, suvokimas ateina iš patirties, o patirtis atsiranda iš veiklos. Vien tik gulėjimas ir kvailų skaitalų vartymas neduoda veiklos. Tai smegenų džiovinimas ir bandymas iš oro susikurti minčių ir idėjų komfortą. Taip neveikia.
Perpasakojimas kitų istorijų yra tas pats, kaip pasakojimas apie tai, ką tu galėtum padaryti, bet nenori, nes tingi. Galėtum geriau už kitus nupiešti, greičiau nubėgti, brangiau parduoti, bet tu tuo neužsiimi, nes turi geresnės veiklos, t.y. perpasakoti ne savo istorijas ir taip būti protingu bendraujančiu individu. Dar kartą sakau stop ir tai neveikia.
Pradedam iš naujo: bendraujantis ir turintis ką pasakyti semiasi patirties iš to, ką jis kasdien veikia, ką naujo pabando, ką skaito, ką mato. Čia yra ta organinė statybinė medžiaga visoms istorijoms, kurios įdomios, kurios spalvotos ir smagios klausytis. Jei yra veikla, vargais negalais turi atsirasti patirtis ir suvokimas, dėl ko tą darai ir ką tau visa tai duoda. Išmoksti suprasti ir vertinti, įsisąmoninti. Iš suvokimo atsiranda mintys, kurias gali pasakoti kitiems.
Man atrodo, kad daug įdomiau klausytis istorijų iš tų, kurie keliavo, kurie pamatė, kurie perskaitė, kurie patyrė ir palygino savo potyrius, įvertino. Taip atsiranda minties grynumas.
Bendraujantis ir turintis ką pasakyti niekada nepritaps prie tų, kurie bendrauja, bet nieko nepasako. Tiesiog jų erdvės nėra tapačios. Lyg vaikščiodamas ant žemės bandytum prisišaukti tuos, kurie skrenda lėktuve. Gal todėl kai kurie žmonės nepatogiai jaučiasi eiliniuose giminės pasisedėjimuose, kuriuose yra kvailos kalbos apie kaimynus, apie kitus, kas ką girdėjo ir ką dar reiktų apkalbėti, sukuriant nebūtas istorijas ir įpinant į jas gyvus žmones.
Niekas taip neilgina gyvenimo, kaip bendravimas su protingais žmonėmis. Tada turi į ką lygiuotis, tada gali palyginti savo patyrimus ir supratimus. Palyginimai tampa sodrūs ir apčiuopiami, tokie, su kuriais gali stoti į bet kokį mūšį, net prieš tuos, kurie turi užtaisytą ginklą.
Aš vengiu kalbančių, bet nieko nepasakančių žmonių, aš bijau su jais kalbėtis, nes labai greit nerandu bendros kalbos. Man atrodo, kad kiekvienas jų ištartas žodis mano gyvenimą sutrumpina bent valandą. Vienas žodis - viena valanda. Aš tiek dar negaliu mokėti.
Linkiu teisingo bendravimo.
Nėra nei bendraujančių, nei nebendraujančių žmonių. Aš manau, kad yra tik tie, kurie turi ką pasakyti ir tie, kurie neturi ką pasakyti. Viskas.
s, kurie turi ką pasakyti.
Šnekantys labai dažnai užgula ausis, ypač tokie, kurie nuolatos kažką burba, lyg taip reikalaudami dėmesio. Aš manau, jei jau pradėjai šnekėti, sugebėk kažką pasakyti. Nieko nėra baisiau už tuščias kalbas. Labai dažnai mūsų radijas yra toks. Kalba, kažką šneka, bet nieko nepasako.
Pūsti miglą labai lengva, čia ta grupė žmonių, kurie daug šneka, bet nieko nepasako. Jei pabandai suvokti, apie ką buvo kalba, to neįmanoma padaryti, nes mintys jiems šokinėja, bando parodyti, kad apie viską nusimano, bet realiai suvokimo nėra ir pati kalba tampa lyg sukarpytas popieriaus lapas - nei gražus karpinys, nei gražus popieriaus lapas. Prie tokių žmonių geriau tylėti ir nieko nepasakyti, bet bandant klausytis, ką jie pasakoja, galima šypsotis ir galvoti, kad geriau jau jis patylėtų, o neatrodytų kvailai prieš kitus.
Bendravimas ir turėjimas ką pasakyti - čia aukščiausias laipsnis. Mintys ateina iš suvokimo, suvokimas ateina iš patirties, o patirtis atsiranda iš veiklos. Vien tik gulėjimas ir kvailų skaitalų vartymas neduoda veiklos. Tai smegenų džiovinimas ir bandymas iš oro susikurti minčių ir idėjų komfortą. Taip neveikia.
Perpasakojimas kitų istorijų yra tas pats, kaip pasakojimas apie tai, ką tu galėtum padaryti, bet nenori, nes tingi. Galėtum geriau už kitus nupiešti, greičiau nubėgti, brangiau parduoti, bet tu tuo neužsiimi, nes turi geresnės veiklos, t.y. perpasakoti ne savo istorijas ir taip būti protingu bendraujančiu individu. Dar kartą sakau stop ir tai neveikia.
Pradedam iš naujo: bendraujantis ir turintis ką pasakyti semiasi patirties iš to, ką jis kasdien veikia, ką naujo pabando, ką skaito, ką mato. Čia yra ta organinė statybinė medžiaga visoms istorijoms, kurios įdomios, kurios spalvotos ir smagios klausytis. Jei yra veikla, vargais negalais turi atsirasti patirtis ir suvokimas, dėl ko tą darai ir ką tau visa tai duoda. Išmoksti suprasti ir vertinti, įsisąmoninti. Iš suvokimo atsiranda mintys, kurias gali pasakoti kitiems.
Man atrodo, kad daug įdomiau klausytis istorijų iš tų, kurie keliavo, kurie pamatė, kurie perskaitė, kurie patyrė ir palygino savo potyrius, įvertino. Taip atsiranda minties grynumas.
Bendraujantis ir turintis ką pasakyti niekada nepritaps prie tų, kurie bendrauja, bet nieko nepasako. Tiesiog jų erdvės nėra tapačios. Lyg vaikščiodamas ant žemės bandytum prisišaukti tuos, kurie skrenda lėktuve. Gal todėl kai kurie žmonės nepatogiai jaučiasi eiliniuose giminės pasisedėjimuose, kuriuose yra kvailos kalbos apie kaimynus, apie kitus, kas ką girdėjo ir ką dar reiktų apkalbėti, sukuriant nebūtas istorijas ir įpinant į jas gyvus žmones.
Niekas taip neilgina gyvenimo, kaip bendravimas su protingais žmonėmis. Tada turi į ką lygiuotis, tada gali palyginti savo patyrimus ir supratimus. Palyginimai tampa sodrūs ir apčiuopiami, tokie, su kuriais gali stoti į bet kokį mūšį, net prieš tuos, kurie turi užtaisytą ginklą.
Aš vengiu kalbančių, bet nieko nepasakančių žmonių, aš bijau su jais kalbėtis, nes labai greit nerandu bendros kalbos. Man atrodo, kad kiekvienas jų ištartas žodis mano gyvenimą sutrumpina bent valandą. Vienas žodis - viena valanda. Aš tiek dar negaliu mokėti.
Linkiu teisingo bendravimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą