Ar atsimeni kada pirmą kartą savęs to paklausei? O dabar gali savęs dar kartą paklausti, ar atėjo ši diena? Manau, kad kiekvienam taip yra nutikę, kada norėjome pasiekti tai, kas mums tuomet buvo per toli (nes buvome per jauni), o dabar nebegalime, nes esame per daug seni. Čia ne tik apie vaikystę, čia apie dabartį ir apie mus pačius.
Pamatai, kad kažkas nusipirko naują mašiną, tu tuomet pagalvoji, kad ateis diena, kuomet ir tu turėsi naują mašiną, tik ji bus geresnė; jei kažkam pavyko laimėti milijoną, tu dar daugiau pirksi bilietų ir taip dar labiau nutolinsi savo galimybę jį laimėti (manau, kad tai tiesa, kuo mažiau žaidi, tuo didesnė tikimybė, kad pats galėsi užsidirbti jį, o ne laimėti); jei žurnalas rašo apie eilinę dviejų žmonių meilės istoriją su žodžiais „mes esame vienas kitam skirti; mūsų meilė amžina“ ir pan., tu save motyvuoji tuo, kad tu gali būti gražesnė (-is) ir gali susirasti dar geresnę antrą pusę; jei kažkas rodo nuotraukas iš kelionės, tu prisižadi sau, kad ateis diena, kuomet ir tu taip keliausi ir pamatysi dar daugiau nei jis pamatė.
Jei ne šiose situacijose, tai kitose tikrai yra taip, kad mes lyginame save su kitais ir galvojame, kad galime padaryti taip pat, gal net kelis kartus geriau. Aš lygiai taip pat pagalvoju, kuomet pamatau labai įdomias fotografijas. Lygiai taip pat save motyvuoju, kad, velniai griebtų, aš irgi taip galėčiau ir lygiai taip pat tą akimirką sau pasakau, kad aš dar pasimokysiu, aš dar patobulėsiu ir pasieksiu. Tuomet visas dangus bus mano.
Visa tai yra matoma ir gražioji kiekvieno mūsų pusė. Jei man sako, kad man pavydi dabartinio mano gyvenimo, kuomet galiu kai kur nuskristi ir pabūti porą savaičių, tuomet be jokio juoko atsakau, kad aš tam žmogui pavydžiu jo darbo, kurį jis turi, nes žino, kad kitą mėnesį jis gaus algą (nekalbėkime apie tai, kad ji netenkina visų poreikių), jog bus tikras, kad turės už ką susimokėti mokesčius, dar gal šiek tiek atsidėti taupymui ir gavęs atostogas, nukeliaus ten, kur norės, arba išleis daiktui, kurio labiausiai norės.
Bet koks malonumas turi savo kainą. Aš dabar guliu Hyde Park‘e, bet už tai moku savo kainą, kuri yra nematoma. Pačia plačiausia prasme, aš dabar neuždirbu nei lito, tik išleidžiu pinigus, kuriuos uždirbau prieš kelionę (ir netgi yra mano dažnai kartojama tiesa, kad kelionėse leidžiu pinigus, kurių neturiu). Turiu pasiskaičiuoti, kiek aš apskritai turiu pinigų, kiek ilgai truks žiema, kiek ilgai niekam nereikės mano paslaugų, kiek ilgai turėsiu mokėti sąskaitas už butą, kuriame labai retai apsilankau ir pan. Tokia yra mano kiekvienos kelionės nematoma sąskaita, kurią visada susimoku.
Taip, aš galiu nuolatos save motyvuoti, kad tikrai bus tų pinigų, tikrai kažką padarysiu ir viskas bus gerai. Man atrodo, kad tai yra visiškas kvailybė ir nemotyvuojantis dalykas. Panašiai, kaip dabar galėčiau išleisti visus pinigus (kurių neturiu), o važiuodamas namo, prie Lietuvos sienos pastebėčiau, kad neturiu net bilietėliui nuo autobusų stoties iki Šiaurės miestelio. Ir kuo tada būti gyvam? Viltimi, kad sėkmė pasibels į mano duris ir dar pasakyti „ir ateis diena, kada aš kažką sugalvosiu, na gerai rytoj pagalvosiu ir padarysiu“. O tas rytojus vis neateina.
Kiekviena maloni veikla turi savo kainą. Jau paaiškinta.
O žinai pačios sėkmės kainą? Ką turėjo padaryti žmogus, kuris dabar yra būtent ten, kur nori būti, dirba mėgstamą darbą (bullshit visi pasakymai apie „dirbk mėgstamą darbą ir daugiau niekada nedirbsi“), vairuoja būtent norimą vairuoti automobilį, turi namą su dideliu sodu, dar visokie kitokie realiai matomi ir paliečiami dalykai, yra apsiskaitęs, protingas, gudrus? Visuomet parodoma tai, kaip yra išleidžiami pinigai, tačiau beveik jokio dėmesio neskiriama, kad būtų parodyta, kaip jie yra uždirbami, ar kiek turėjo praeiti laiko, kada gali nebebijoti, jog mokant už prekes kortele, tau pardavėja pasakys, jog joje nepakanka pinigų.
Esu tikras, kad nemažai iš tokių žmonių, kuomet galvoju ką veikti gyvenime, kiekvieną savaitgalį neūliavojo, negėrė iki apsivėmimo ir sąmonės netekimo, o mokėsi, studijavo, skaitė, domėjosi ir bandė bei rizikavo ir žlugo (super bold, italic, underline paryškinti tie žodžiai). Būtent tai yra sėkmės kaina. Būtent tai yra ta nematoma pusė, kuri beveik niekada nėra parodoma.
Grįžtame dabar prie pavadinimo. Kada buvo paskutinė diena, kai tu investavai savo laiką ne į kvailą TV programą, funny katulių vartymą internete, o reikalingų žinių kaupimą, idėjos pabandymą, kažkiek laiko ir pinigų investavimą, kad pasižiūrėtum, ar tai yra tavo sėkmės kelias?
Sakai, kad visai neseniai kelias perskaitei ir kas iš to, nuo to nieko geriau nebuvo? Taip ir turi būti, taip visada yra, čia viskas tiesa ir nėra dėl ko prieštarauti. Žinios yra reikalingos, kad gebėtume priimti vertinti ir sprendimus. Kuo turi daugiau žinių, kuo daugiau perskaitęs, kuo plačiau sugebi mąstyti, tuo geresnį sprendimą gali priimti. Tavo pasirinkimas būna ne vienintelis, o keli, ar dar daugiau. Tuomet supranti, kad tavo žinios tau dabar atidirba.
Ne visi sprendimai bus sėkmingi. Netgi dauguma jų bus nesėkmingi. Ir tai yra labai gerai. Nes tuomet galėsi kitiems pasakyti, kur tau nepasisekė, o pats žinosi, ko daugiau nebandyti. Kuo daugiau žinių turėsi, tuo geriau galėsi atsirinkti žmones, kurie tau yra įdomūs, o kurie tik žaidžia gražią draugystę; tuo labiau ir lengviau tau bus aiškiai ir rišliai dėstyti mintis, pasakyti sakinį, kuris yra ne iš 4 žodžių. Tuomet tu netgi turėsi ką pasakyti, o ne tik kalbėti.
Padėsiu tiems, kas nesuprato visos esmės. Kad galėtum daryti tai, kas tau patinka (o kitiems kelia pavydo jausmą), tu turi mokytis, turi gyventi tuo, kam turi talentą ir kuo esi geresnis už kitus. Turi aukoti savo laisvalaikį, dažnai sakyti „ne“ į pakvietimus patūsinti (koks smirdantis man tas žodis, maždaug: ką veiki? Ai, tūsinu.) ir suprasti, kad tie, kas dabar tavęs už tai nemėgsta, po kurio laiko tau jaus pavydą ir norės būti tavo draugeliu, nes būti šalia to, kuriam sekasi, yra faina, nes tada jis gali pasakyti, kad tave pažįsta, arba turi feisbuko drauguose
Todėl nepavydėkite kažkam naujos mašinos, tolimos kelionės ir gražių nuotraukų, geriau pavydėkite to laiko, kurį jis skyrė, kad pasiektų tai, kas tau kelia pavydą. Jei ir tu to nori, tuomet grįžk prie tos vietos šiame tekste, kuri pažymėta super ultra bold italic and sharp.
