Padovanotas gyvenimas. Nuotrauka, atnešusi butą gyvenimui.

Visų pradžių pradžia

Ši istorija tęsiasi jau labai ilgai, nuo pat gruodžio pradžios, jau labai daug minčių išrašyta ir labai daug papasakota, todėl nesinori kartotis, o norisi kaip tik įnešti dar naujų minčių ir įspūdžių. 

Labai dažnai girdėdavau klausimą - kodėl? Todėl nutariau, kad baigiamasis žodis bus iš mano atsakymų ir savo sugalvotų, kitų paklaustų "kodėl"?

Kadangi butas buvo perkamas be raktų, neapžiūrėjus, tai nusipirkus reikėjo į jį
patekti. Vienintelis būdas - išversti duris ir pakeisti spynas.

Taip atrodė butas tik išlaužus duris ir įėjus

Kodėl:

- kodėl būtent šios mergaitės?

2014 metų, lapkričio 27 dieną, ant Facebook sienos palikau tokią žinutę:

Gruodžio 6 dieną esu pasirengęs pafotografuoti kelis skirtingus žmones, kurie negali leisti sau turėti protingo telefono, fotoaparato, profesionalios fotosesijos ir savo nuotraukos albume. 
Viskas būtų paruošta dėl jų ir tik dėl jų. 
Jei žinai, kam tai būtų pats didžiausias netikėtumas, kas džiaugtųsi gavęs tokią dovaną, parašyk man PM ir būtinai pradžiuginsiu šį žmogų. Šioje vietoje išnyksta bet kokios žavesio ir patrauklumo ribos, visi yra vienodi ir visi gražūs. 
Tinka visi Lietuvos miestai, miesteliai, kaimai, vaikų globos namai, senelių pensionatai, ligoninės ir pan.

Iš viso man parašė gal 14 žmonių su savo pasiūlymais. Tarp jų buvo Monikos auklėtoja, kuri papasakojo apie dvynukes ir jų situaciją. Kuomet svarsčiau, ką fotografuoti, jas įtraukiau į sąrašą žmonių, kurie gaus nuotrauką. Visa istorijos tąsa - jau plačiai aprašyta ir išrodyta. Galima padėkoti auklėtojai, ji yra pradžių pradžia ir laimingos pabaigos autorė.

Taip atrodė tualetas ir praustuvė prieš remontą.
Čia nebuvo dušo.

Prasidėjo remontai. Nuo ryto iki 1-2 valandos nakties, brolis padėjo, jis daugiau išmano apie santechniką nei aš.

Visų pirma griovimo darbai, po to vamzdyno instaliacija. Teko kvėpuoti tokiu oru. Dulkių buvo daug.
Buvo naktis, kada 1 val. nakties gręžėme, o 2 val. nakties perforatorius bildėjo. Mes gerbiam kaimynus, bet laiko neturėjom daug ir norėjom suspėti

- kodėl tu tą darei?

Neturiu vieno atsakymo, gal jo net nėra. Kadangi pradžia buvo su Help Portrait idėja, tai, visų pirma, norėjau parodyti, kad maži dalykai gali sukurti gražias akimirkas ir žmonės, kurie gauna paprastą, gražią popierinę nuotrauką, tampa laimingi. Šioms dviems mergaitėms aš norėjau padovanoti tą gražią akimirką.
Kuomet pradedi daugiau domėtis, tada nejučia įsitrauki ir galvoji, kad gali padėti. Taip nuo Help Portrait viskas perėjo iki Help People ir tapo tuo, kuo šiandien viskas baigėsi - merginos turi savo namus, kuriuose galės ramiai gyventi ir negalvoti, kad bus išmestos į gatvę iš dar vieno nuomojamo buto, už kurį ne visada pavykdavo sumokėti.

Kai kietai: viena nuotrauka atnešė butą šeimai, argi gali būti nuostabiau?

Taip atrodo po remonto, dušo kabina pilnai netilpo, bet praėjimui vietos
užtenka, tilpo dar praustuvė ir tualetas

- kodėl nusprendei dovanoti butą?

Aš kartu su didele Facebook bendruomene joms padovanojom stebuklą, tai, ką jos norėjo gauti per šv. Kalėdas. Tuomet jos gavo užduotį - už dovanas visiems atsidėkoti labai paprastu dalyku - lankyti mokyklą. Žinojau, kad jų lankomumas labai prastas, todėl tai buvo vienintelė mano užduotis joms, nes ji labai lengvai įgyvendinama, tiesiog užtenka lankyti mokyklą. 

Aš visada esu už tai, kad atliekant bet kurį darbą, galėtum jaustis patogiai, pašaliniai dalykai netrikdytų. O tuo metu buvo taip, kad joms trukdė labai daug kas. Visų pirma - regos problemos (nešiojo akinius, bet jie jau buvo netinkami), po to mokymosi priemonių trūkumas, kompiuterio neturėjimas, avalynė ir pan. bei butas. Jos iki dabar gyveno vieno kambario nuomojamame bute (4 vaikai ir mama).

Susitikau su buto savininke, pakalbėjom apie tą situaciją ir ji nusprendė man pasiūlyti nupirkti joms butą iš valstybės už labai nedaug pinigų. 

Tuo metu turėjau surinkęs gal 2000Lt aukų ir trūko ~4000Lt už dviejų kambarių butą (pradinė aukciono kaina ~6000Lt). Na ką, kelio viduryje pasiduoda tik silpniausi, o karinė tarnyba mane išmokė - nesustok. 

Atsirado iššūkis - surinkti bent 6000Lt, už kuriuos būtų galima nupirkti butą. Viskas persikėlė į sausį, atsirado euras, visi laimingi, o aš žiūriu, kad jau užtenka surinktų pinigų ir belieka sulaukti, kada baigsis visos biurokratinės procedūros ir bus paskelbtas aukcionas. 

Bėgo laikas ir balandžio 2 dieną aš už suaukotus pinigus nupirkau dviejų kambarių butą, kurį padovanojau mergaitėms.

Įdomesnė dalis - patekimas į butą. Aš jį pirkau neapžiūrėjęs, t.y. VMI (būsto savininkė) neturėjo rakto ir nebuvo galima į jį patekti. Bet vizualiai jis buvo geresnės būklės nei pats pirmasis (ir brangesnis) butas, todėl nutariau rizikuoti. 

Nenupirkto buto video

Taip atrodė butas, kuris pagal kainą buvo brangesnis nei tas, kuri nupirkau.
Remontui būtų reikėję sugaišti daug daugiau laiko, tai būtų kainavę kelis kartus daugiau pinigų

Pačiame viršuje pateiktame video matosi, kad vyrai dirba prie išgriautų durų, o aš apžiūrinėju kas čia per patalpos. 

Raktus turėjo kažkas, bet nenorėjo atiduoti. Iš pradžių sakė, kad raktus turi visi buvusios savininkės anūkai, po pusvalandžio pranešė, kad nei vienas anūkas nebeturi ir "mums reikia pasitarti su advokatais dėl buto". Prisižiūri filmų žmonės ir svaigsta apie advokatus, kai jau nebėra jokių šansų atgauti butą.

Virtuvės-gyvenamasis kambarys - viena dalis, tarpe stovės skalbimo mašina, prie lovos dar bus spintelė.
p.s. tapetai bus sutvarkyti iki galo.

Virtuvės-gyvenamasis kambarys - antra dalis.p.s. tapetai bus sutvarkyti iki galo.

- kodėl tu visko nedarei tyliai, o skelbei Facebook?
Apie tylius darbus mažai kas žino, o kada darai gerus darbus, apie juos turi žinoti kiti, nes tada jie gali suprasti, jog jie vyksta. Jei nežinai, tai galvoji, kad nevyksta, nors to nėra. Aplink daug gerų žmonių, jie daro gerus darbus, bet per tyliai. Kuo garsiau apie tai pranešime, tuo daugiau žmonių bus linkę padėti vieni kitiems, o nebijos ir nesitrauks į šalį.

- kodėl neatidavei visų pinigų jų šeimai, kad jie patys būtų nusipirkę tai, ko jiems reikia?

Nes tai būtų buvęs pats blogiausias sprendimas, kurį būčiau priėmęs. Lengvai gauti pinigai nieko neišmoko, juos taip lengvai išleidi, kaip ir gauni. Aš negaliu daug rašyti, nes tai liečia ne tik mane, bet ir tą šeimą, jų asmeninį gyvenimą, todėl jį viešinti būtų nepadoru. Long story short: mergaičių mama turi daug įsiskolinimų, ant sąskaitos sėdi anstolis, kuris vis nuskaičiuoja pinigus ir taip padengia įsiskolinimus. Bet kokio turto atsiradimas būtų iškart areštuotas ir viskas baigtųsi taip, kaip buvo iki šiol - jie nieko neturėtų. 

Todėl aš buvau tas blogasis dėdė, kuris nuspręsdavo, ar jiems nupirkti tai, ko jie nori, ar nepirkti, nes jiems tiesiog to nereikia. 

Mamos skolos iki šiol nepadengtos ir aš jų nepadengsiu. Tai yra kaina už neišsilavinimą, už nemokėjimą gyventi pagal išgales ir t.t. Tegul ją moka. 

Taip atrodė šis kambarys, kada buvo vykdomi remonto darbai. Čia buvo miegamasis,
sandėlys, valgomasis ir apmąstymų zona.

- kodėl nepriėmei visų siūlytų daiktų?

Atsakymas labai paprastas - reikėjo nuspręsti, ar tų daiktų jiems reikia, ar ne. Reikėjo galvoti labai pragmatiškai: visų pirma, jie yra 4 vaikai ir mama, erdvės - labai mažai, todėl papildomas stalas, papildomas didesnis žaislas - tik dar vienas daiktas, kuris užims vietą, bet jo nauda bus labai minimali. Todėl buvo priimami tik patys reikalingiausi daiktai - avalynė, rūbai (išskirtiniais atvejais). Iki kol jie gyveno nuomojamame bute, rūbų aukojimą visai ribojau, nes jie ten fiziškai jau nebetilpo. Ne tik rūbai, bet ir jie patys nebeturėjo erdvės. Visus norus padėti daiktais atidėjau iki tol, kol bus paruoštas naujas butas. Dabar jis paruoštas, iš nuotraukų matote, kiek yra erdvės ir kiek ko ten tilptų. 

Atnaujintas didysis kambarys. Jame nebuvo daromas remontas, tik pastatyta nauja dviaukštė lova,
 naujas kompiuterinis ir rašomas stalai, išnešta daug šiukšlių, nereikalinga-sulūžusi lova ir t.t.

- kodėl nedavei jų kontaktų, kad visi norintys galėtų padėti jiems?

Nes kai visi nori padėti, jos visiems sakytų "Taip". Jos gautų kasdien po siuntinį su rūbais, su daiktais ir į ką pavirstų vieno kambario butas? Į visišką sąvartyną. Kita vertus - nesijaustų atsakingos ir atskaitingos už gautas dovanas. 

Gyvenamasis kambarys iš kitos pusės. 

Bet..?

- bet man atrodė, kad viskas bus daug paprasčiau ir jų gyvenimą galima išgelbėti labai paprastai, tiesiog parodant, kad čia yra teisingesnis kelias. O juk taip nebūna. Kaip manęs niekas nepakeistų, jei pasakytų, kad tavasis kelias yra ne tas, kuriuo eini, tas kitas yra teisingesnis. 

Kadangi man mokslas ir žinios yra numeris vienas, tai atrodė, kad suteikus joms visas galimybes mokytis, jos tą ir darys. Lankomumas pasitaisė kelis kartus, bet žinios neateina taip greitai ir noras mokytis neatsiranda pernakt, gavus išmanų telefoną, kompiuterį, mokymosi priemones. Reikia iš savęs to norėti, labai norėti ir siekti. 

Man atrodo, kad joms trūksta smalsumo, kuriuo gyvena kiekvienas vaikas, netgi suaugęs. Smalsumo domėtis, atrasti nežinomas erdves, skristi į naujas žemes. Aš to nepastebėjau. O kai nėra užsidegimo, visos dedamos pastangos neduos tokio rezultato, kurį nori pasiekti. Kol esi jaunas, reikia daug stiprybės, kad sugebėtum eiti prieš srovę ir norėtum į save siurbti visą įdomią informaciją. Jose nėra noro plaukti prieš srovę. Visiškai nėra.

Aš nesmerkiu jų dėl to. Anaiptol. Tiesiog joms nepasisekė ir jos gyvena tokį gyvenimą. Labai sunku, kuomet kiekvienas nukritęs vandens lašas iš čiaupo reiškia tai, kad bus didesni komunaliniai mokesčiai, todėl, galbūt, nebus nusimaudžiusios, neišsiplovusios galvos ir t.t. 

Viskas atsiremia į pinigus ir kuomet jų nėra daug, viskas yra taupoma: elektra, vanduo, dujos, higienos priemonės. 

- bet aš galvoju, kad yra vienintelė išeitis, jei jos nori kažką gyvenime pasiekti: visiškai palikti šeimą, atsiriboti nuo mamos ir tada daug ir sunkiai mokytis. Kad nebūtų įtakos iš mamos, kuri nėra pats geriausias pavyzdys siekiant geresnio gyvenimo (ji negeria, bet akivaizdžiai trūksta elementariausių socialinių įgūdžių). Gyvenant visiems kartu tokioje aplinkoje, gyvenimo supratimo pakeisti neįmanoma, tiesiog jų atveju tai yra neįmanoma. Tai mano vieno aliuzija į jų geresnio gyvenimo ieškojimą.

Tačiau..?

- tačiau šioje istorijoje daugelis iš mūsų galėjome pamatyti ir atpažinti patys save. Kai kas gyveno taip, kad turėjo tik savo mažytį kamputį ir nieko daugiau, kiti net tuo kampučiu dalinosi su broliu, ar seserimi. Aukodami išleidote pinigus, bet tuo pat metu galėjot pasijausti turtingesni. Nepaliečiamas turtas, kurį įsigyji, yra daug vertingesnis ir emociškai šiltesnis nei tas, kuriam išleidi daug pinigų ir jis stovi prie kambario sienos. 

Ech..

Buvo nupirkti nauji, kokybiški akiniai, bet jų nebėra. Samanta nebeturi savo akinių. Jų neberanda. Sako, kad paliko kelioms minutėms namuose, grįžusi iš parduotuvės jų neberado. Pagal Monikos versiją, tuo metu nieko nebuvo namuose, pagal Samantos versiją - visi buvo namuose, bet niekas neėmė ir nematė, kur jie galėjo dingti. Man tai atrodo absurdiška, bet nieko nepadarysiu, aš jų nesurasiu, kad ir kas jiems nutiko. Samantos pasakymas, kad mato gerai, man kelia juoką (viena akis -4.25, kita akis -2), akys nesusitvarko per 4 mėnesius nešiojant tinkamus akinius.

Tokie netekimai parodo, kad daug sunkiau vertinti gerą daiktą, kada tu jį gauni nemokamai, nei tada, kada pats užsidirbi. 

Bet kokie neturtingųjų žmonių pasakymai, kad laimėję milijoną jie gyventų laimingai iki mirties yra nieko verti. To milijono po poros metų nebebūtų ir nesuprastų, kur jį išleido. Su pinigais, su gerais daiktais reikia mokėti elgtis. Nors aš nieko apie tai neišmanau, o čia dalinu savo pamąstymus lyg būčiau ekspertas :)

Labai norėčiau, kad butas po mėnesio nebūtų kaip po karo, nes mažasis berniukas (~4 metų) yra tas, kuris neklauso ir lengvai nesukontroliuojamas, tai viskas ten gali kristi, dūžti, skilti ir t.t. su jo pagalba. Bet, tai jų gyvenimas, tai jų namai. Aš tik šalia, bet negyvenu su jais.

***

Kadangi mama turi anstolius uodegoje, tai butas bus padovanotas mažiausiam vaikui, o mama bus vaiko atstove. Vadinasi, iki kol vaikui sukaks 18 metų, jų iškeldinti iš ten negalės, tai apie 15 metų turės butą. Jei per tą laiką prisikaups skolų, visos jos guls ant to vaiko pečių. Čia mamos reikalas, ar nori vaikui sugriauti gyvenimą, ar tvarkingai mokėti mokesčius ir gyventi gražiau. Daug kas jiems bus kompensuojama (kas nebuvo daroma nuomojamame bute).

Jais dar rūpinsiuosi iki Kalėdų, tuomet bus lygiai metai ir aš atsitrauksiu. Manau, kad kiekvienas turi daryti tai, kas jam skirta. Aš nesu socialinis darbuotojas, kuris prižiūri vargingai gyvenančias šeimas, teikia jiems pagalbą. Galbūt atsiras naujų istorijų mano gyvenime, aš to nežinau, bet esu pasiryžęs iki naujų metų tęsti ir tada palikti juos laimingus jų pačių gyvenime. 

Kasparas klausė, ką išgyvenau viduje, kada dovanojau dovanas. Trumpas atsakymas - išgyvenau savo prisiminimus, kada turėjau nedaug ir bet kokia dovana mane džiugino. 

Dabar vasaros atostogos, tai ramu, po to reikės pasižiūrėti, ar dar bus likę bent keli eurai ir galėsiu kažką nupirkti joms mokyklai. Per vasarą esu suplanavęs kelis siurprizus joms (Lina yra pažadėjusi super dovaną Klaipėdoje), tada Kalėdos, jų gimtadieniai ir viskas. 

Finansai

Tiksliai dar nesuvedžiau visų skaičiukų, bet nuo gruodžio iki birželio 11 dienos, gauta apie 23000Lt (eurus pavertus į litus, taip patogiau, visa istorija prasidėjo prie lito). Čia labai apytikslė suma, labai. Per 15 sekundžių primečiau peržvelgęs finansinę ataskaitą.
Sąskaitos likutis ~ 400 eurų. Jie bus panaudoti vasaros pramogoms ir rugsėjo pirmosios pasiruošimui.

Aš pabandysiu kuo greičiau suvesti visas pajamas, išlaidas ir visiems, kurie paaukojo, išsiųsiu ataskaitas. Tą esu pažadėjęs ir turėsiu tesėti, kad viskas būtų skaidru ir nekiltų abejonių.

Pavedimai buvo daromi: eurais, svarais, Švedijos kronomis, USD, litais.

Mažiausia gauta auka - 10Lt

Sudėjus tris didžiausias aukas, gautųsi 2500Lt

Sudėjus visus share & like, gautųsi ~70 000 žmonių, kurie perskaitė šią istoriją. 

Padėka

Prie šios akcijos prisidėjo šimtai žmonių, kiekvienas pervestas litas buvo tiek pat vertingas, kiek ir pervestas šimtas litų. Todėl kiekvienas man yra brangus ir išskirdamas daugiau prisidėjusius, aš sumenkinsiu tuos, kurie prisidėjo mažai. O to nereikia.
Buvo padovanotas šaldytuvas, plastikinis langas, rašomasis stalas, kompiuteris, mobilieji telefonai, daug rūbų, avalynės, skaniųjų pyragėlių, architektės braižė planus, kaip būtų galima apstatyti kambarius (jie buvo labai naudingi!!!!) ir t.t. Visų jau nebeprisimenu. Paaukojusių buvo apie 400 žmonių, gal dar daugiau, dabar tiksliai nežinau. 

Ačiū visiems, kurie prisidėjo.
Jei norite, galite prisidėti dar, viskas tęsis iki ateinančių Kalėdų, tad paramos dar reikės. Kaip visad, sąskaitos numerio reikia teirautis privačiai (spauskite ant nuorodos ir išsiųskite žinutę, jei nesinaudojate Facebook, tuomet email info@dulinskas.com), tada man lengviau atsekti, kam siųsti ataskaitas. 

Dabar reikės sugalvoti ką daryti su langais, ar įrengti roletus (kiek jie kainuoja ir ar užteksiu likusių pinigų?). ar kabinti labai ilgas ir negerai atrodančias užuolaidas, kurios labai sumažina kambario erdvę.

Viskas, istorijos pabaiga.

Istorijos kontekstas pagal chronologiją:

1 nuotrauka, 2014 m. gruodžio vidurys
Gimtadienio šventimas (foto), gimtadienio akimirkos (video) 2014 m. gruodžio 27 d.
Susitikimas, akinių pirkimas, 2015 m. vasario 2 d.
Pirma nuotrauka bute, 2015 m. balandžio 2 d.
Antra nuotrauka atnaujintame bute, 2015 m. birželio 11 d.