Be Pasirinkimo

Nulūžo nagas ir staiga tavo gyvenimas neteko prasmės?
Kirpėja buvo tokia bloga, nes ne taip nudažė plaukus, o kur dar ne toks nukirpimas?!
Gatvėje į tave visi žiūrės ir juoksis, nes ant žando išdygo spuogelis?

Jei sau užduodi tokius klausimus, sveikinu, tu esi teisingame kelyje, kuris veda į niekur.

Atmink, kad tokios tavo problemos yra visiškas niekas prieš žmones, kurie kasdien kovoja su liga, kuri griaužia iš vidaus. Jiems nėra skirtumo kaip jie atrodo, kokie jų nagai, ar veide matosi neišsimiegojimas, ar nupirkta mašina yra ne tokios spalvos ir kaip su ja reikės važinėti.

Kovojantys nori tik vieno - gyventi.
Nežinau jausmo, kuomet medikas pasako tavo paties galiojimo terminą. Po kelių mėnesių tu sustosi ir pasibaigsi.
Tuomet greit bandytum iš naujo įvertinti savo gyvenimą, paskubomis padaryti kai kuriuos darbus ir laukti termino pabaigos.
Dar galėtum mokytis kitus, kad vertintų kiekvieną dieną, nors pats mokytojas tą darydavo labai retai. Daug svarbiau buvo jau minėta nagų lako spalva, madingas telefonas ir žinomesni žmonės parankėje.

Skaudžiausia, kuomet tu net neįtari, jog kažkas blogai, arba nesupranti kodėl. Atrodė, jog viską gyveni gerai, nepiknaudžiauji alkoholiu, nerūkai, dar gyveni mieste, kuriame gyvenimas lėtas, o aplink miškai ir gaivus oras.

Diagnozė - vežys.

***

Daiva negalvojo kaip atrodyti per fotosesiją.

Moters dienos proga buvau parašęs, jog galiu padaryti fotosesiją. Buvo kelios nerimtos sąlygos, kurios visiškai nereikšmingos. Svarbiausia - parodyti moteriškumą ir nebijoti savęs tokios, kokia esi.
- Noriu nuotraukų tokių, kaip dabar atrodau - be plaukų, blakstienų, antakių... Gal pavyktų? - parašė ji man.

Pagalvojau, kad čia būtų idealus modelis ir tikrai noriu fotografuoti.
Dvi savaites dėliojau mintyse planus, kaip reiktų parodyti moteriškumą, tuo pačiu ir akimirkos beviltiškumą, o dar ir stiprybę bei norą gyventi.
Galvojau apsilankyti Zarasuose, kur ji ir gyvena, bet viską padarėm Vilniuje, Santariškėse. Saulėta diena, parkelis, daug šviesos, o dar šešėliai.

***

Kartais pagalvok apie savo pasirinkimus, apie savo gyvenimą ir dirbtinį, niekam neįdomų skausmą, kurį sukeli pats sau dėl tokių beprasmių dalykų, kurie kitiems, kovojantiems už gyvenimą, kelia juoką.

Visi, kurie ant pamandravojimo sako, kad nebenori gyventi, kas čia per nesąmonė, galą geriau pasidaryti, nei gyventi, turi būti per prievartą gabenami į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, kur yra onkologinės ligoninės.

Santariškių 1 yra Nacionalis vėžio institutas.
Esu tikras, kad didžioji dauguma lankytojų iš čia išeina ne su pačia geriausia diagnoze.
Jei apsilankymas čia tau nepadės ir vis dar spjausi į savo gyvenimą, būsi nuvestas į vaikų skyrių. Ten išmuš visus saugiklius iš galvos.

Jei ir tai nepadės, tuomet beliks palydėti iki išėjimo, kur iš rankinės išsitrauksi jorkšyriukę Belutę ir vėl didžiausia pasaulio problema bus "nėra kur Belutei padaryti kakutį, ta prasme kamon valdžia darykitkąnors".
Tavo gyvenimas yra tavo pasirinkimas. Žygiuok tuštybių keliais.

Inesa. Fotosesija prie lango

Po ilgos pertraukos vėl fotografavau merginą, asmeninė fotosesija.
Pabandžiau prisiminti kaip viskas vyksta, kaip reikia dirbti, kaip bendrauti, kaip padėti pozuoti. Portretai nėra mano stipriausis žanras, bet buvau labai pasiilgęs, todėl nutariau pamėginti.

Vestuvės. Rūta ir Tomas. Filipinai

Nuostabios vestuvės, nuostabūs žmonės, dar nuostabesnis oras, nes likus pusvalandžiui iki vestuvių, pradėjo lyti.
Visą mėnesį keliavau Filipinuose, niekur nelijo, nebuvo net prognozių, kad bus lietaus. Likus kelioms dienoms iki vestuvių, atėjo pranešimas, kad Filipinuose bus taifūnas su lietumi ir stipriu vėju. Greitai persikėliau per salas ir nuvykau į Bohol salą, kurioje vyko šventė.
Vieną dieną prieš vestuves viskas atrodė labai gražiai, šiek tiek vėjuota, debesuota, bet nieko panašaus į taifūną.
Vestuvių rytą - tas pats. Gal viskas bus gerai.
Susitikome, pradėjome ruoštis, dar liko 3 valandos iki pradžios, vis žiūrim į dangų, dronas paruoštas, netgi padarytas test skrydis. Belieka tik sulaukti lemiamos akimirkos, nes viskas suderinta ir apkalbėta.
Likus pusvalandžiui iki šventės sutemo, prasidėjo lietus.
Šventė nebuvo nutraukta, ji pasidarė dar įdomesnė: reikėjo slėptis nuo lietaus, reikėjo nebijoti krentančių lašų, reikėjo skėčių laikytojų ir personalo pagalbos.
Sveikinimai!