Kažkaip taip mano gyvenime nutinka, kad viskas, kas vyksta neplanuotai ir net atsitiktinai, būna geriausia ir įsimintiniausia. Visiškai atsitiktinai pamačiau bilietus už juokinga kainą į Peru iš Paryžiaus, todėl nekeliauti būtų buvusi didelė nuodėmė ir net nebūčiau turėjęs drąsos ją išpažinti kunigėliui. O dar taip sutapo, kad kelios dienos prieš kelionę, kaip tik buvau Londone, nes čia vyko jau sena suplanuotas renginys/įvykis, kuriame aš turėjau dalyvauti. O nuo Londono iki Paryžiaus - juokingas kelių valandų atstumas autobusu.
Kadangi atidirbęs visus darbus Londone turėjau dvi laivas dienas, tai šiek tiek pasibasčiau po miestą, kuriame daug lietuvių ir dar daugiau lenkų. O dar ir vienas darbinis susitikimas netyčia čia atsirado. Kol kas vieni bonusai. Pirmas išbandymas - ką pasiimti į kelionę. Svorio limitai Ryanair, kuprinės tūrio limitas ir nenorėjimas bereikalingo svorio tampytis ant nugaros. Išvažiuojant Lietuvoje buvo žiema, o Peru - amžina vasara (pagal mus). Londone irgi ne karščiausia. Visgi žieminis puspaltis turėjo būti apsivilktas, nors Londone jau laukė nupirkta striukė. Didžiausią dėmesį skyriau Peru reikalingiems rūbams, orientuojantis, kad ten bus šilta ir nelis. Pasiimti labiausiai nudėvėti batai su potekste grįžus juo išmesti, tačiau ecco nenusidėvi taip lengvai :), kadangi jie labai lengvi, puikiai tiko ilgam vaikščiojimui (nors Londone padarytas apšilimas ir nueitas 21 kilometras su jais ir visu kuprinės svoriu pareikalavo pastangų iš kojų ir nugaros). Londonas - ne Šiauliai, kur tik medelynas ir pietinis rajonas (na gerai, yra daugiau), tai čia mano navigacija buvo žmonės, su kuriais turėjau susitikti ir jų pasakymai kurioje vietoje išlipti keliaujant metro.
Oxford circle buvo pirma nuoroda. Hm, skamba išdidžiai, pasigūglinau, pasirodo, kad tikrai kažkoks ale apskritimas yra. Nukeliauju, išlipu, einu pirma kryptimi, o ten pamatau BBC. Dar vienas geras atsitiktinumas. Mano feisbuko draugas Andrius Užkalnis ten dirbo prieš grįždamas į Lietuvą, tai check in'ui kelias foto privalėjau padaryti. O dar ir BBC Radio 1 iškaba. Radijas, kurio dažnokai paklausau :)Bėgam toliau. Dalykinis susitikimas virto į puikų guide tour po dalį Londono, kuo likau visai patenkintas. Aptarti reikalai ir dar miestas pamatytas. Apie Londoną žino jau beveik visi, net močiutės, kurios išmokytos naudotis skype ir prižiūrėti dukrų vaikus, skambinėja ir klausinėja apie tą miestą ir vėliau tiki būtomis ir nebūtomis istorijomis, todėl apie jie nieko ir nepasakosiu. Nors apkritai čia pasakojimų apie miestus mažai bus.
Londonas - Paryžius, kelionė autobusu, prisimintas pasų tikrinimas pasienyje, autobuso įvažiavimas į triūbą-vagoną ir po nepilnos valandos mes jau važiuojame kaip dauguma europiečių reikiama kelio puse ir automobilių vairai kairėje pusėje.Paryžiaus Charles de Gaulle oro uostas. 4 terminalai, tarp jų važinėja traukinukas. Smagus visai. Kadangi mano skrydis vėlai vakare, o atvažiavome po pietų, tai turėjau laiko patyrinėti kas jame yra ir kaip viskas vyksta. Buvau visuose terminaluose, tik 2 nesusigaudžiau. Nemokamo wifi nepavyko gauti niekur, tik prie kompo 15 minučių davė užsiregistravus. Kadangi ten yra rozetės su elektra, kur galima pasikrauti įrenginius, tai vienas bičas vos ne žaidimų kambarį pasidarė (su juo ir keliavo): su prailgintuvu susijungė kompą, monitorių ir žaidė visą laiką. Atėjo laikas boarding pass pasiimti. Mergina nustebo kai pasakiau, kad keliauju vienas, be registruojamo bagažo ir be jokios turistinės grupės :) mano bagažo svoris 13kg. Ir viskas į saloną.
Lėktuvas. Pakilimas. Skrydis. Maistas. 10 000 km iki Rio de Janeiro. Miegas.Pabundi, liko 1000km, vėl duoda maisto. Leidimasis. Lenkai paplojo. Pirmas štampas pase. 5 Ryto jų laiku, Lietuvoje jau pietų metas. Taip ir nesupratau kaip jaustis: ar kaip norintis miego, ar kaip pasiruošęs dienai :)Reikėjo palaukti 8 valandas iki kito skrydžio į Sao Paulo, šalia esantį kitą Brazilijos miestą. Išėjau į lauką, tai trenkė keistas karštis ir tvankumas su kažkokius neaiškiu kvapu. Kadangi man lėktuvai labai labai, tai pavaikščiojau aplink oro uostą ieškodamas patogesnės vietos fotografuoti kylančius ir besileidžiančius. Nieko gero, aptverta, arba prieiti sunku. O ir karšta darosi.Atgal į oro uostą. Šypt šypt ir su viena apsaugine susikalbėjom apie jos darbą, mano keliones ir pan.
Kylam į Sao Paulo.Nusileidimas.Greitas persėdimas ir Boing 767-300 jau laukia skrydžiui į Peru. Per visą Pietų Ameriką, Andus, iš rytų kranto su Atlanto vandenynu, į vakarų krantą su Ramiuoju vandenynu. Dar vienas spaudas pase ir aš jau lauke, kur taksistai kaip skėriai supuolę klausia ar reikia taksi. Čia taip įprasta, sako man. Ok, imam vieną, važiuojam nelabai toli, bet paima 40Lt. Nors taksi automobilis - senas trantas. Su kainom panašiai kaip ir Lietuvoje, iš oro uosto iki traukinių stoties - 80Lt :)Ryte jų laiku už lango girdžiu visokius garsus, galvoju kas čia per nesąmone. Bet ten taip turi būti. Kai kas nors turi kažką parduoti, tai sėda ant kokio parplio ir birbia per gatves, rėkia pe garsiakalbį. Ir taip nuolatos. Mano trys rytai buvo tokie malonūs ir su tokiu mielu žadintuvu.
Pirma diena: tikslas - pamatyti jų pajūrį ir šiek tiek vietos gyvenimą. Pusryčiai vienoje užkandinėje ir keliavimas prie vandenyno. Pirmas kpš? Kodėl pas jus nėra smėlio, o akmenys? Na, pas mus taip jau yra. Na gerai. Bet vis tiek įdomu. Trumpas pasivaikščiojimas. Važiuojam šiek tiek į miestą. Dar vienas kpš? Autobusai kai kurie labai seni ir turi ne tik vairuotoją, bet ir rėksnį, kuris surenka pinigus, bei rėkia, pradaręs duris ar pro langą, apie maršrutą. Kelionės kainos - nuo vieno iki 2 litų. Pats Limos miestas labai susiskirstęs ir galima iškart pajusti, kad esi rajone, kuriame turtingesnis negyventų. Nuomos kainos nėra labai didelės. Apie 600Lt. geras butas gerame ir saugiame rajone. Prastame - 100Lt. Degalų kainos: nuo 14 iki 17Lt už galoną (beveik 4l). Dujų - 3Lt. Tai taksi važiuoja ant dujų :)17:30 valandą jau pradėjo temti, 18:30 jau tamsu ir taip beveik visus metus, tokio ryškaus diena/naktis skirtumo, kaip yra pas mus, ten nėra. Todėl labai nustebo kai pasakiau, kad pas mus kartais temsta po 22h. Bet būna ir 16h jau tamsu.
Antrą dieną sužinojau tikrąsias taksi kainas, tai kažkaip net nesmagu pasidarė. Vos ne valandą važiuoji su taksi, o sumoki 10Lt. Kažkaip net viduje nesmagu tiek mažai mokėt. Tokia realybė. Ten taksuojančių daug. Daug ir nutikimų, kada merginos nuvažiuoja ne ten, kur jo nori, o kur vairuotojas NUSIveža.Trečia diena ir nacionalinio maisto ragavimas. Turi jie ceviche, žuvies patiekalą, kuris man patiko. Daug svogūnų, lemon sulčių, dar kažko. Aštroka, bet skanu.Pisco sour, irgi jų gėrimas, pabandytas. Bet tas per galva gerai trenkia. Stiprus. Čia toks kokteilis, eina Pisco (atrodo taip vadinasi), lemon, kiaušinio trynys, gal dar kažkuris komponentas, viskas suplakta ir patiekiama.
Trečia diena. Vėl šiek tiek Limos miesto ir vakare internacionalinis party su kroatu, meksikiete, du lenkai, lietuvis, italas, perujietės, austrės. Prieš tai aš vietinius apšviečiau, kodėl mes nemėgstame lenkų, tai kai atėjo lenkas ir pasakė, kad jis iš lenkijos, buvo daug juoko (lenkas nesuprato kodėl).4 diena. Kūnas jau gerokai įsvilęs, nes baltas sūris atvažiavo į Peru :)Baigėsi mano triukšmingi rytai, persikėliau gyventi į Miraflores rajoną. Čia net ženklai kabo, kad pypsinti draudžiama. Vandenynas už nepilno kilometro, tai po tingaus ryto pusdienį skyriau jam. Besideginačių žmonių mažai, šiek tiek bangletininkų ir daug akmenų, kurie skleidžia labai gerą garsą. Jūra atneša bangą į krantą, tuo pačiu ir akmenų, kurie liečiasi ir skleidžia garsą, tas pats vykta bangai grįžtant į jūrą.Pajūrio ruožas gražus. Yra kur pavalgyti, pasėdėti. Kainos aukštesnės, bet labai nedaug.
Kažkelinta diena. Apžiūrėtas senamiestis, parlamentas, teisingumo rūmai (kur teisingumo nedaug), china town ir pan. Dienas baigėsi su potekste "na, gal rytoj kur nors nukeliausiu". Jaučiu, kad rytoj niekur nenukeliavau. Nes susiorganizavau pafotkinti vieną merginą, kuri gyvena ne pačiame saugiausiame rajone. Su potekste, kad ji gyvena rajone, kuriame nebuvau, išvažiavau anksčiau. Tai turėdamas laiko dar ir rajono šiek tiek pamačiau. Numaniau, kad ji gali vėluoti, tai čia buvo vienas smagumas. Laukiu prie sutarto prekybos centro. Vėluoja 20min. Einu skambinti, neatsiliepia. Laukiu. Prieina PC apsauginis, pasakau, kad nekalbu ispaniškai. Tada suranda tokį, kuris kalba, tas ateina, bet greit nueina, nes jam į tarnybinį kažkas paskambino ir užsišnekėjo. Aš toliau laukiu. Ateina dar kitas iš to paties PC ir jis klausia iš kur aš, ar laukiu kažko, papasakoju istorija. Nueina. Ateina dar vienas, dar kartą tie patys klausimai, dar kartą ta pati istorija. Atsineša tel, parodau kokiu nr. turėtų ieškoti žmogaus (jau buvo apie 35min vėlavimas), jis išeina. Ateina dar viena, šį kartą moteris, vėl viskas iš naujo. Ir visi nori man padėti, ko aš tikrai nesitikėjau. Grįžta prieš tai atėjęs vyrukas, pasako, kad neprisiskambino. Išsiaiškinam, kad tai tikrai tas PC, nes yra du netoli vienas kito, klausia gal dar kokios pagalbos reikia. Pasiūlo kėdę pavėsyje. O aš toliau laukiu. 50min. ir jis pasirodo. Kol kas tai - vėlavimo rekordas mano gyvenime.
Kita diena. Galų gale reikia kažkur nuvažiuoti. Kadangi išsikėliau tikslą aplankyti dykumą ir, gal, džiungles, tai pirmas tikslas - dykuma. Ji už 220km (ten gamta keičiasi labai greitai). Keliauju į autobusų stotį, kurių Limoje ne viena, nes daug skirtingų kompanijų ir jos turi savo stotis, nes kaip Lietuvoje, kur po vienu stogu telpa Toks, Kautra, Bus Turas ir visų miestų autobusų parkai, čia nėra. Buvo vienintelė mintis - jei suspėsiu, važiuoju šiandien, jei ne, rytoj. Man atostogos, tikrai nelakstysiu, kad suspėčiau į autobusą. Bilietą nusipirkau likus 3min iki autobuaso išvažiavimo. Sustojome Paracas. Mažas žvejų ir turistų miestelis. Stotis pastatyta iš tokių medinių plokščių. Ir vadinasi stotimi. Miestas žymus dėl savo parko ir salos. Atvykau vakare, tad beliko susirasti kur miegot ir laukti ryto. Naktys tamsios, tad vaikščiojant nieko mesimato. Kita diena: apvaikščiotas Paracas, iki salos neplaukiau, nesulaukiau, išvažiavau į netoliese esant Pisco mietą, kuris buvo sugriautas per žemės drebėjimą prieš 5 metus. Miestas toks, gal kaip Pakruojo lygio, tik didesnis. Dabar jo atstatyta 65%. Tas matosi. Čia sakė, kad maistas pigus, bet už vištos kepsnį sumokėjau tiek, kad net nusikeikiau. Baltasis, turistas, vadinasi galima daugiau prašyt. Anyway, pas mus panašiai. Susiorganizavau kelionę į Ica, Huakachina, su potekste vakare grįžti į Pisco ir čia praleisti naktį. Ica - didokas miestas, bet niekuo neypatingas. Ypatinga Huakachina, ji už 5km nuo Ica. Tai keli namai, kurie lyg sala dykumoje. Ir aplink didžiausios kopos. Čia viskas turistams ir dėl turistų. Ta vieta - natūralus reiškinys, tik vandens tvenkinys viduryje jau papildomas atgabentu vandeniu. 45Lt ir už tai pavažinėjimas su baggy po kopas, bei keli nusileidimai su smėllėnte. Važinėjmas labai geras, buvo du sustojimai, leido išsikratyt iš kelnių viską, ką į jas pridėjom :)
Nors žadėjau grįžti į Pisco, kad kitą dieną plaukčiau į tą pačią salą kaip ir plaukiama iš Paracas gyvenvietės (dieną pries tai, ryte, Pisco man pasakė, kad dėl didelio bangavimo šiandien niekur niekas neplaukia), tačiau nusprendžiau grįžti vakare į Limą. Tad 31Lt ir 4,5h kelionės atgal į sostinę. Kita diena. Deginausi. Per 2 valandas nudegiau taip, kad 2 naktis miegojau nelabai patogiai. Prie paplūdimio yra įspėjimą naudoti ne mažesnį kaip 50 SPF kremą. O aš nieko netepiau.Kita diena. Relax parke ant šešėlio. Nes kūnas sakė, kad jam buvo per daug saulės. Kita diena. Rytas nuo kpš? Šiandien paskutinė diena?! Juk dar rytojus turėjo būti. Pasirodo, kad ne.
Paskutinė diena. Dar viena duoklė jūros maistui, miestui. Kita diena. Taxi. Oro uostas. Lėktuvas. Sao Paulo. Londonas. Vilnius. Marijos žemė.
Reziume:
buvo šansas, praleidau;
parke šalia prisėdęs ir užkalbinęs čekas priminė rusiškus keiksmažodžius;pamačiau užtektinai;
pailsėjau ilgam;neabejotinai sugrįšiu;
jaučiu, kad svorio nenumečiau;vokiečiui, kuriam pavogė viską, nepadėjau;
vietinių paslaugumas vietomis nustebino;jaučiausi pakankamai saugus;
pajausti kontrastai įstrigo ilgam;lietuviams nėra ko pasimokyti iš Peru gyventojų;
jei Lietuvoje mašina yra metalo laužas, čia ji važiuotų dar ilgai ir būtų taksi;
ispanų kalbos nežadu mokytis;išsirinkau labiausiai nudėvėtus batus, bet sunešioti iki galo vis tiek nepavyko, "ecco" ir toliau mane stebina;
kitokia odos spalva atkreipia kitų dėmesį; čia futbolą už mane geriau žaidžia net 5 metų vaikas;jie tau parduos bet ką; moterys turi privalumų;
jei neturi ką veikti, gali dirbti taksistu;
vandenynas įdomus ir savotiškai nuteikiantis; laiko skirtumas iš pradžių erzina, vėliau įpranti ir tuo mėgaujiesi;
ženklai, draudžiantys pypsinti, garantuoja ramų miegą;
žmonės mielai pozuoja fotografijoms; kainos panašios į Lietuvos kainas;
ilgai galvoja ką atsakyti paklausus: kada paskutinį kartą Limoje lijo?
prekybos centre galima rasti lenkiškų Sobieskį degtinėlės; kartais pasiseka ir lėktuve sėdi paskutinėje eilėje, arba šalia būna laisva vieta ir tai garantuoja patogesnį miegą;
geriausi suolai miegoti oro uoste - Limoje;
ačiū visiems už pagalbas, ruošiantis kelionei.
Ir tai, kas gimė po kelionės Berlyną: pasaulis mažas, bet jame vyksta didūs dalykai. Todėl keliaukite, mielieji
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą